„Kaišiadorys. Kita stotelė – Pravieniškės“, – pasklido salėje toks pažįstamas diktoriaus balsas. Pasijutome tarsi grįžtantys  namo – į Kaišiadoris, į iki skausmo pažįstamas gatveles, į namus, kur visada buvome ar esame laukiami. O po kelių dienų „Lietuvos ryto“ interneto portale skaitėme žurnalistės Audronės Urbonaitės įspūdžius iš Kaišiadorių: „Kita stotelė – ne Pravieniškės“. Žurnalistė, trijų romanų autorė, ne šiaip sau pašmaikštavo...
Taigi vėl užvertėme Kalėdinės pamokos dienyną. Ten liko mokytojų Liucijos Vinevičienės ir Živilės Kursevičienės išradingumo ženklai, gimnazistų  Augustės, Elžbietos, Dariaus, Martyno balsų jaudulys, pažymiai šių metų keliuose ir vieškeliuose žvaigždelėmis mums švietusiems ir gerumo žodžius ir darbus dalinusiems miestelių ir kaimų žmonėms.
Toje pamokoje jaunieji mokytojai mus mokė didžiuotis savo miestu, pažinti jį ir mylėti, kad niekada iš atminties nedingtų girliandomis puošti medžiai, kad matytume, kaip kasmet vis išradingiau papuošiama Kalėdų eglė, kad visus vienytų didingoji mūsų Katedra. Kaip vienijimo simboliai buvo duonos riekelė, žvakutė, choru kartojamas Kaišiadorių miesto vardas – gal pagaliau išmoksime jį taisyklingai kirčiuoti.
Užvertėme dienyną, bet liko tiek daug atradimų, į mūsų galvas atkeliavo tiek įdomių, gal žinotų, bet pamirštų žinučių. Kokį gražų jubiliejų Kaišiadorys minės 2015-aisiais? Kiek žirgų pavaizduota Kaišiadorių herbe? Kokie žinomi Kaišiadorių vietovardžio kilmės variantai ir kas tas totorius Chaišadaras? Kelionė po literatūrines rajono vietas prasidėjo Rumšiškėse, kur tvyro Jono Aisčio poetinė dvasia, kur kasmet teikiama Jono Aisčio literatūros premija, kur nepamirštas mūsų klasikas Antanas Baranauskas, kur gyveno Stasys ir Vaidotas Dauniai. Tą kraštą garsina jaunas poetas Ernestas Noreika, Rumšiškių žemės šviesa švyti kiekvienoje Stanislovo Abromavičiaus knygoje. Ačiū jauniesiems žurnalistams už interviu su rašytoju. Kalėdinės pamokos mokiniams tai buvo dar viena nauja patirtis.   
Aistiška dvasia puoselėjama ir Rumšiškėse, ir buvusioje Jono Aisčio tėviškėje, ir ant Mergakalnio, nuo kurio atsiveria nuostabūs vaizdai. Ten įteikiama kasmetinė Jono Aisčio premija, ten poezijos paukštę atskraidina garsieji Lietuvos poetai. Šiemet po senais Jono Aisčio tėviškės medžiais premija buvo įteikta poetui Juliui Kelerui už knygą „Vėliau, gerokai vėliau“. Tai buvo vienas iš tų gražių renginių, kur kiekvienas į širdį galėjo įsidėti po tikrą poezijos perliuką. O juk anksčiau buvo ir kiti laureatai – Aidas Marčėnas, Antanas A. Jonynas, net pats Justinas Marcinkevičius, kuriam tarp daugybės įvairių premijų ši gal buvo paskutinė... Turime daugiau kalbėti apie Joną Aistį (tokį turtą turime), turime įsiklausyti į jo, mūsų žemės augintinio, žodžius taip, kaip tie jaunieji ketureilių kūrėjai, paskatinti rajono bibliotekos darbuotojų, kaip jaunas žmogus Nerijus Kostikovas, keliais talpiais sakiniais perteikęs aistišką dvasią.
Julius Keleras, 2014 metų Jono Aisčio literatūros premijos laureatas, po to dar išleido ir naują įdomią knygą vaikams, ir dvikalbę  poezijos knygą „Dviese apie meilę“ (su Aldona Gustas). Įdomu buvo klausyti poeto, dar įdomiau gilintis į jo poetinį tekstą, ieškoti sąsajų su dainiškąja Jono Aisčio poezija, žavėtis žodžio ir vaizdo sąskambiais. O knygą su autografu kaip kalėdinę dovaną parsinešė daugelis.
Neakivaizdinė kelionė į Kruonį buvo tarsi stabtelėjimas ir pamąstymas apie žmogaus būties trapumą – per tylos minutę  iš nuotraukos į susirinkusius žvelgė jaunas žmogus, savo kūrybos gilumu nustebinęs Lietuvą, Povilas Senūta (pasirašinėjęs Viliaus Normano slapyvardžiu). 
O paskui jaunieji mokytojai mus nuvedė į Paparčius ir supažindino su Rūta Kancleryte – Paparčių šv. Juozapo vaikų globos namų direktore, šiemet vykusio rašinių konkurso „Gimtojo krašto atspindžiai“ nugalėtoja. O tada grąžino į Kaišiadoris ir privertė suklusti: klausėmės mums dovanojamo daugelį metų Kaišiadoryse gyvenančios žemaitės iš Mosėdžio Almos Bernatonienės eilėraščio. Po to skambėjo Stasio Juozo Krinicko sukurtas himnas Kaišiadorims, o mes klausydami mąstėme, ką palinkėsime savo mylimam miestui.
Pagaliau prabilta ir apie mūsų rajono laikraščius ir juose dirbančius žmones. Daugelis pasigirdus žinomai melodijai tyliai niūniavo „Ar išsaugosi mano meilę“ ir buvo smagu, kad dainos klausosi žodžių autorė Romualda Pukalskaitė-Suslavičienė, „Atspindžių“ redaktoriaus pavaduotoja. Ji – „Kultūros priemenės“ siela, puikių esė, eilėraščių autorė. O žurnalistas, kraštotyrininkas, filologas, humoristas, visuomenės veikėjas Jonas Laurinavičius seniai pažįstamas Lietuvoje. Gal seniai laikas suskaičiuoti, kiek knygų jis parašęs, kiek šviesių žodžių skyręs kitiems. Ir šį kartą jaunesniems žmonėms atradimas buvo kūrybinį kelią Kaišiadoryse pradėjusios Nijolės Blaževičiūtės lyrika, kurios knygą pristatė gerbiamas redaktorius.
Pamokos svečias Nerijus Cibulskas, kurio suole sėdi ir gimtosios kalbos mokosi gimnazistas Darius, Kaišiadorims padovanojo gražią dovaną – jo pirmoji knyga „Nutrinami“, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, buvo įvertinta kaip geriausia tarp pirmųjų knygų (pirmąkart taip įvertintas kaišiadorietis).
Žurnalistė ir rašytoja Audronė Urbonaitė buvo nuoširdžiai nustebusi išgirdusi, kokių „slaptų“ dalykų apie ją iššniukštinėjo kaišiadoriečiai: ji ryte su kuprinyte ant pečių pasirodo „Lietuvos ryto“ redakcijoje, o po pietų klausia: „Mergos, kas turit šokolado?“ O šokoladą mėgsta geri žmonės... Taigi ir pirmoji dovana rašytojai – mėgstamo šokolado plytelė, kuria ji čia pat dalinosi su kitais.
Kažkada visus pribloškė moters, išgyvenusios sunkią ligą, istorija „Posūkyje – neišlėk“. Knygos leidimas vėl pakartotas, ir puiku, kad ne viena kaišiadorietė moteris ją gavo kaip dovaną: abejingų skaitytojų nebus. Ir ši, ir „Cukruota žuvis“, ir „Žydiškų daiktų kambarys“ – knygos, kuriose ir daug liūdesio, ir meilės žmonėms. O jų autorė tokia laisva, tokia nebijanti ginti savo tiesą, tokia mokanti pamatyti iš tiesų svarbias ir saugotinas vertybes (ir suprasti, kas iš tiesų vertybė). Džiaugiamės, kad susitikimas su mumis jai pasirodė neįprastas, kitoks, kad ją stebino pamokoje vyravęs toks pozityvus kaišiadoriečių požiūris į kalbą, į knygą, mūsų savivaldybės ir verslininkų kalėdinės dovanos – knygos kiekvienam šios pamokos mokiniui.
Labai simboliška, kad po Audronės Urbonaitės savo romano ištrauką skaitė gimnazistė Mingaudė Zujūtė, kad dainavo savo kūrybos dainas ir nebuvo nė vieno, kuris nepamąstė: kiek dar čia jaunų talentų, ką dar išgirsime.
Didžiuojamės tais, kurie Kaišiadorims paliko ir kasdien dovanoja geruosius savo žodžius ir darbus ir toli būdami, ir kasdien mūsų gatvėmis ar kaimų keliukais vaikščiodami. Jiems įrašome pažymius į mūsų kalėdinį dienyną kasmet, įrašėme ir šiemet. „Kašiadorių katedroje gali stovėti už kolonos, nematyti kalbančiojo veido, bet iš sodraus balso tembro, taisyklingos artikuliacijos nesupainiosi monsinjoro Algirdo Jurevičiaus kalbėjimo“, – taip gražiai apie mons. Algirdą Jurevičių rašo Vaclovo Giržado progimnazijos mokytojai. Ir apdovanojamas jis ne pirmą sykį. Simboliška, kad tą dovaną įteikė miškų urėdas Stasys Truskauskas, pats per gyvenimą einantis gerųjų žodžių ir darbų kryptimi.
Monsinjorui Rimvydui Jurkevičiui kasmet tariamas ne vienas geras žodis. Ir šiemet jam rašoma: „Jūs visada stebinate sugebėjimu įsiklausyti, suprasti, pažinti ir iš lėto, žingsnelis po žingsnelio, vedate sąžiningumo, dorumo, ištikimybės keliu“ (iš M. Šakienės laiško). Ir daug kitų gerų žodžių gerb. klebonui, prie kurių su savo padėka prisidėjo Savivaldybės tarybos narys Kęstas Moroza.
Mokytojos Aldonos Barnackienės pavardė būdavo kasmet paminima. O šiemet šiai kukliai mokytojai buvo skirta daug dėkingumo balsų – ir jos buvusių mokinių, ir kaimynų, ir mokinių tėvelių, o jos buvusi mokinė Kristina net atvažiavo viešai padėkoti savo mokytojai. Ir kaip gražu, kad ją apdovanojo ir taip jautriai papasakojo apie mokytojos rūpinimąsi kitais, gražios sielos žmogus, pati gyvenanti gerų darbų darymo rūpesčiais, verslininkė Aušrinė Gudeliauskienė.
Šventės globėjas Savivaldybės meras Romualdas Urmilevičius apdovanojo Metų lietuvių kalbos mokytojas Liuciją Vinevičienę ir Živilę Kursevičienę, kurioms gerumo pažymiai rašomi kasmet, kurios žavi išradingumu, stropumu, mokėjimu priglausti žodį ir jį sakantį žmogų. Tai jų mokiniai  – tie jaunieji kalėdinių pernykštės ir šių metų pamokų mokytojai – tokie pat žavūs ir įžvalgūs –  kaip ir jų mokytojos.
Vargu ar kas pamiršote savo pradinių klasių mokytojos ar mokytojo balsą. Prisimename savo mokytojus, prisimename savo vaikų mokytojus, džiaugiamės, jei dar galime pabendrauti su vaikaičių mokytojais. Jau nebedirba mokytoja Aldona Milauskaitė, bet kaip gera, kad jos pavardė dar minima tarp geriausių pradinių klasių mokytojų. Ilgiausias šių mokytojų sąrašas, didžiausia padėka už jų gerumą ir supratingumą. Išrinkome tris įvairių mokyklų mokytojas: Vaclovo Giržado progimnazijos – Astą Paulauskienę, Pravieniškių Stasio Tijūnaičio pagrindinės mokyklos – Janiną Meiluvienę, Žiežmarių mokyklos-darželio – Birūtą Pilvelienę. O galėjome – dar visą būrį. Tegul jų visų įžiebti meilės gimtajai žemei, kalbai, savo krašto žmonėms žiburėliai visą gyvenimą šviečia jų mokinukų širdelėse.
Visada būna paminėti visi abiejų laikraščių žurnalistai. Šiemet dažniausiai – Romualda Suslavičienė. Skaitytojai dėkingi už „Kultūros priemenę“ (švenčiančią 10 metų jubiliejų), už esė (perskaitęs kiekvienas pamato ar išgirsta ir save), už kartais nepatogią ir skaudžią tiesą.
Metų knyga – Dianos Tomkuvienės „Kaišiadorių apylinkių tautinis kostiumas“ tokia, kokios per visus tuos metus tikrai neturėjome, ir joks rajonas tokios neturi. Labiausiai stebina pačios Dianos talentas pastebėti tuos į audinius sugulusius ženklus, kurie liudija mūsų protėvių darbštumą, talentingumą, gabumus. Pastebėti ir pačiai atkartoti.
Džiaugdavomės bibliotekininkių sugebėjimu matyti visus rajono šviesiuosius kultūros ženklus, pačioms tuos šviesulius kurti. Šiemet  jos pritilusios. Gal mes neįvertinam tų kruopštuolių triūso? Vis dėlto smagu Metų bibliotekininke skelbti kasmet į tą nominaciją siūlomą Pakertų bibliotekininkę Jūratę Malašauskienę.
O štai Metų renginys – partizanų dainų vakaras „Paukščių taku tu išskridai“, kaip rašė Regina Demjanovienė, buvo „toks šiltas, gilus ir prasmingas pasibuvimas, kuriam pasibaigus niekas nenorėjo skirstytis, bendravo prie žolelių arbatos, vaišinosi Mindaugo Nasevičiaus ir jo sūnaus kepta rugine duonele“. Gal pakvieskime mokytoją Danguolę Arnauskienę ir jos vadovaujamus jaunuosius ateitininkus pabūti mokytojais kitų metų pamokoje? Ko gero, tai bus dar vienas atradimas.
Ačiū Jums, mielieji šios šventės rėmėjai. Jūs daugeliui rajono žmonių dovanojote gerumo švieselę. Ypač džiugu, kad kai kurie net patys paklausiate, ar mums reikia pagalbos. Jūs – tie nuolatiniai mūsų pakeleiviai, kurių padedami atrandame vis naujus žiburėlius savo krašte. Ačiū Kaišiadorių miškų urėdijai ir urėdui Stasiui Truskauskui, verslininkei Aušrinei Gudeliauskienei ir „Divendos“ kolektyvui, niekada nepamirštančiam  mūsų renginio Seimo nariui Broniui Bradauskui, Savivaldybės tarybos nariams Eugenijui Cikanavičiui, Mariui Muižinikui, Kęstui Morozai, verslininkams Algimantui Radvilai, Algirdui Ptašnikui, Valentinai Olekienei, Rūtai Žalenekaitei, Kaišiadorių kredito unijai, ūkininkui Česlovui Tiukšo (pažintis su šiuo įdomiu žmogumi tikrai nustebino) ir, žinoma, tiems, su kurių duonos riekele pradedame šventę ir išlydime svečius, – „Gudobelei“ ir jų šauniajam direktoriui Mečyslovui Jusevičiui.
Ačiū jauniesiems mokytojams. Jūs linkėjote visiems gyventi Meilės mieste, kuris vadinasi KAI-ŠIA-DO-RYS. Visada neškitės šio miesto šilumą ir šviesą, ir tegul laimingi būna tie, kuriems tą šviesą dovanosite. Iki susitikimo.


Laimos Kmeliauskienės nuotraukos