Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama


2019 gruodžio 13, penktadienis
Brydė laike Spausdinti
Ramutė ŠIMELIENĖ   
2014 lapkričio 18, antradienis

Audronė moko pažinti paslaptingas molio galias
Šiandien – pasakojimas apie šeimą, patraukiančią visuomenės dėmesį. Tai Audronė ir Leonas Glinskiai, kurių sodyba įsikūrusi Pravieniškių I kaime. Išskirtinė ji ne vien medžių paunksmėje išstatytomis skulptūromis, plačiašakiu ąžuolu ar savo rankomis suprojektuotais ir sukurtais pastatais su erdviomis dirbtuvėmis. Svarbiausias Glinskių noras – noras pasakyti, kad „mes visi turime rankas ir galvą ir galime visi kurti „skulptūras”, mes visi esame šiame laike, kito laiko tuščiai praleistiems metams nebebus!“

Audronė Skarbaliūtė ir Leonas Glinskis – profesionalūs dailininkai. Juos gyvenimas suvedė prieš 40 metų. Bendras darbas ir noras
kitiems atskleisti meno paslaptis, kitaip tariant, tapti kūrėjais šiame laike, nesvarbu kurioje srityje  besidarbuotum.

Sodybos kieme, kuris susilieja  su miško tankme, nuolat pilna kaimo vaikų,  primenančių savus keturiolika anūkų, atvažiuojančių į šią sodybą ir vėl išvažiuojančių. Gal todėl svetimi vaikai čia sutinkami kaip savi ir jiems atiduodama kas geriausia – savas vidinis gėris. Gėris yra ne tik meno pagrindas. Glinskiams tai – gyvenimo prasmė.
Čia susirenka apylinkių vaikai. Būriais ir būreliais jau aštuoniolika metų. Vieni užauga, išeina gyveniman. Ateina kiti. Ateina  pas  Audronę Skarbaliūtę  lipdyti iš molio.  Per tuos metus ne viena karta užaugo, minkė molį ir lipdydami  mokėsi pajusti molio jėgą ir jam įteigti žmogiškąją dvasią. Vaikai ateina labai skirtingi savo prigimtimi, amžiumi. Yra ir penkerių, ir aštuoniolikos metų vaikų ir jaunimo. Apsilanko vaikai ir iš Kaišiadorių, Rumšiškių, Žaslių, net ir iš Kauno... Visa kūryba vyksta asmeninėse dailininkų dirbtuvėse. Dirbtuvės, tai ne ta erdvė, kurioje tik lipdoma.

Vaikų darbai
Reikia neužšąlančios vietos moliui laikyti, moliui paruošti, tai yra, kelis kartus perminkyti, įmaišyti degtos plytos grūdelių ir laikyti nedžiūvančioje aplinkoje. Taip lipdymui ruošiamas vadinamas šamotinis molis. Dirbtuvės – tai mini fabrikas, tai – tarsi gyvas organizmas. Sutrikus kuriai nors funkcijai visas darbas sustoja. Perdegus krosnies spiralei, gyvybė palieka dirbtuves. O dar visas chemijos cechas, skirtas glazūravimui. Vieną kartą  degto molio skulptūra panaši į paprastą plytą, tik glazūros spalva suteikia norimą darbui mintį.  Daug metų reikėjo techniškai tam pasirengti... Galingi elektros įvadai, atskiras vandentiekis, žiemą šildymas, mokestis už elektrą, viskas iš menko Audronės šeimos biudžeto. Tai – privačios dirbtuvės.  Toks gyvenimo būdas.

Deimantė Kuconytė, Rumšiškių kultūros centro Pravieniškių skyriaus kultūrinių renginių koordinatorė ir taikomosios sociologijos I magistrinių studijų kurso studentė užaugo ir subrendo lankydamasi Glinskių molio dirbtuvėse. Čia ji ateina ir dabar. Lipdyti iš molio – jos hobis
Glinskiai įsitikinę, kad aplinka ir sąlygos ugdo vaikų laisvės pojūtį, o tai labai svarbu  kūrybiniam procesui. Pedagoginis darbas išmokė ilgalaikės kantrybės, suvokimo nespręsti apie vaiką pirmosios pažinties metu. Vieni lipdo užsidegę, žinodami, ką sukurs, kiti, regis, be meilės ir be noro. „Tokį geriausia palikti ramybėje, lai lipdo tai, kas išeina, – sako Audronė.– Juk gerai yra tai, kad atėjo, kad ėmėsi lipdyti“.  O kai prisiliečia prie molio, kaipmat atsiranda ir noras lipdyti, ir užsidegimas. „Tai molis padiktuoja lipdančiam, koks kūrinys išeis, ką nulipdysi“, – įsitikinusi keramikė. Molio dirbtuvėse vaikai lipdo daug. Prikaupta per 500 įvairiausių skulptūrų, plokščių, goreljefų, bareljefų, gausi indų kolekcija. Per tuos 18 metų suruošta daugybė parodų savam kaime, rajone, Panevėžyje, Anykščiuose, Vilkijoje, Kaune, Vilniuje... Dalyvauta Lietuvos vaikų keramikos parodose, konkursuose. Audronės ugdytinių darbai parodyti Lietuvos Respublikos Seimo galerijose...    

Tradicija tapo naujausių vaikų keramikos darbų parodos  Vasario 16-ajai. Tai darbai nulipdyti per vienerius metus. Jie niekada nesikartoja. Vaikų fantazija beribė, o ir pajėgos, noras lipdyti – taip pat. Paprastai dalyvauja apie 40 – 50 jaunųjų lipdytojų su 100 ir daugiau darbų. Šiemet  parodoje dalyvavo 40 autorių, eksponuota 126 darbai.
Audronė patyrė, kad vaikams nuo šešerių iki dvylikos metų sparčiausiai vystosi kūrybinės veiklos pradas, todėl didžioji dalis būrelio vaikų tokio amžiaus ir yra. „Vaikų nemokau keramikos amato, – sako Audronė. – Molio ir jo technologijų pagalba skatinu jų kūrybinę veiklą, lavinu kantrybę, atsakomybę, kūrybingumą. Nuo pat pirmojo darbelio iš visų reikalauju išbaigtumo. Vaikai turi dirbti labai rimtai. Tai ne žaidimas. Tai – darbas. Lipdinys bus išdegamas, glazūruojamas ir vėl degamas. Taip įgaus amžiną nekintamą formą“.
Vaikams patinka lipdyti. Alanas, Ugnė, Karolina, Goda nuolat ateina į Glinskių dirbtuves
A. Skarbaliūtė džiaugiasi, kad keramika susidomėjo Rimgailė Dručiūnaitė, dabar Dailės akademijoje studijuojanti paskutiniajame magistrantūros kurse. Bakalauro diplomą Dailės akademijoje gavo Sandra Juknevičiūtė. Meną pasirinko, tėvų pėdomis pasuko Audronės ir Leono vaikai: dukra Rūta ir jos vyras Nerijus baigė skulptūros studijas – tai, ką visąlaik norėjo daryti mama Audronė. Meno mokslus baigė antroji dukra Rasa ir sūnus Simonas su žmona. Šiemet restauracijos magistro diplomą apsigynė anūkė Akvilė. Trys anūkai ir viena anūkė studijuoja M. K. Čiurlionio gimnazijoje dailę. Tai gražūs vaisiai.

Sudėtinga Audronės vaikystė paliko žymę visam gyvenimui. Anksti neteko motinos. Ją užaugino teta, mamos sesuo, paprasta kaimo moteris, kuri vis pasakodavo apie nepriklausomą Lietuvą. Ji visada mokė: „Sakyk teisybę.“ Tėtis buvo siuvėjas, Varniuose turėjo siuvyklą. Lietuvos partizanas nebuvo, tačiau palaikė su jais ryšius,  padirbinėjo jiems pasus. 1946-aisiais metais buvo suimtas, nuteistas 10-čiai metų lagerio ir 10 tremties. Mama liko viena su trimis vaikais, slapstėsi tai Kulautuvoje pas vyresniąją seserį, tai Žemaitijoje pas vyro tėvus. Susirgo vėžiu ir 1950 metų lapkritį mirė pas seserį Kulautuvoje. Ten ir palaidota. Teta, pati išsisukusi nuo tremties į Sibirą, bijojo išregistruoti Audronės motiną ir šioji gyvųjų sąrašuose išbuvo visą sovietmetį.
Audronė mylėjo tetą ir vadino ją mama. Sako, buvusi griežta, bet teisinga.
Laikmetis buvo sudėtingas ir pavojingas. Prisimena, koks džiaugsmas būdavo eiti pas siuvėją matuotis naujos suknios iš...seno mamos sijono. Lengviau tapo po 1960 m. atšilimo, kai atsirado mamos seserys Amerikoje. Jos siųsdavo siuntinius – išaugtus pusseserių drabužėlius, paskui, juos siųsti uždraudus, siuntė medžiagos ir skarelių. Audronė keistai jausdavusis apsirengusi „amerikoniškais“ drabužiais. Tačiau šeimai tai buvo išsigelbėjimas, nes dėdė susirgo sunkia liga. Šeima gyveno iš dėdės invalidumo  pensijos, užsiaugindavo bulvių, daržovių, laikė paršelį, vištų, keletą ožkų. Audronė nedykinėjo – jos pareiga buvo ganyti ožkas, prilaužti joms šakelių, uogauti, grybauti, rinkti pušų ir eglių kankorėžius kurui.
Mama pažinojo daug vaistinių augalų, juos rinko ir džiovino.
Audronė Skarbaliūtė ir Leonas Glinskis
Audronė jau buvo šeštokė, kai į Kulautuvos bažnytėlę iš lagerio atvažiavo jaunas kunigėlis. Jis iš karto patraukė vaikus ir jaunimą savo  pamokslais. Tai buvo monsinjoras Alfonsas Svarinskas, tada dar klierikas. Jis taip sugebėjo uždegti vaikus, kad jie būriais lėkdavo į bažnyčią. Lėkdavo ir Audronė, giedojo vaikų chore, o mokslo metams prasidėjus, eidama į mokyklą, rytais užsukdavo į bažnyčią pasimelsti. Bažnyčia jai buvo pakeliui, tačiau tie vaikai, kuriems ji pakeliui nebuvo, traukdami į mokyklą darydavo lankstą, kad užsuktų į bažnyčią.  A. Svarinskas ragino vaikus gerai mokytis, domėtis užsienio kalbomis, menu, literatūra, pats parūpindavo gerų knygų ir jos
„eidavo“ iš rankų į rankas. Pas jį vaikai mokėsi prancūzų kalbos.  Tačiau  kažkas A. Svarinską įskundė saugumui ir jį iškėlė į Betygalą, o iš ten, jau trečiąjį kartą išsiuntė į lagerį. Nors kunigas A. Svarinskas  Kulautuvoje pabuvo neilgai, vaikų charakterio formavimuisi turėjo gilios įtakos.
Jau mokykloje  Audronė puikiai piešė ir svajojo tapti menininke. Baigusi Kulautuvos vidurinę įstojo į Vilniaus dailės institutą (dabar akademija), keramikos specialybę. Institutas jos svajonių mokykla. Mokėsi keramikos, o visąlaik norėjo būti skulptore. Netiesiogiai svajonė išsipildė su kaupu savo vaikų asmenyse. Dailės akademija – Glinskių giminės mokykla.

Tais laikais diplomuoti dalininkai galėjo turėti laisvų menininkų statusą.  Jei paklausdavo, kur dirbi, atsakydavai esąs laisvas dailininkas. 
Glinskių sodyba išskirtinė
Valdininkų ausyse skambėdavo kaip bedarbis, o  pačiam dailininkui tai reiškė, kad savo pragyvenimu rūpinkis pats. Sovietiniais laikais menininkų įkainiai būdavo kaip paprastų darbininkų.  Negaunant pastovaus atlygio, ne kažką uždirbdavai. Bet laisvė yra laisvė, jaunystės polėkis, dalyvavimas parodose. Visa tai baigė formuoti nesitaikstantį menininką, su savo pažiūromis, su aukštu profesionalumo lygiu.

Ištekėjusi už Leono Glinskio Audronė apsigyveno Pravieniškėse. Reikėjo studijos, krosnių ir tūkstančių smulkmenų naujiems užsakymams atlikti. Paaugę mažieji vaikai tapo pagrindiniai padėjėjai dirbtuvės statybose. Trejų metukų Simas sijojo žvyrą, vyresnės dukros nešiojo plytas, gamino skiedinį. Audronė dirbo kartu. Ji rūpinosi maistu, visų drabužiais ir švara. Radusi laisvą minutę, čiupdavo daryti projektus naujam darbui, lipdė, taisė ir vėl lipdė. Guldavo migti paskutinė. Vyras duodavo „statybininkams” trumpas komandas, čia pat mintyse projektavo, mūrijo, betonavo, ardė ir vėl statė. Neužmiršo savo užsakymų. Atrodė, kad niekad tas darbas nesibaigs... O vaikai toje „katorgoje”, kaip kažkas išsitarė, užaugo, tapo kūrėjais, visi gyvena Lietuvoje. 
Svarbiausia gyvenimą suskirstyti prioritetais – kūryba, statyba, šeima. Audronės pasirinkimas – kūryba, šeima, statyba. Poilsis – tai kitas darbas.  
Taigi krosnį pastatė pagal pavyzdį buvusios dailės kombinate, kur dirbo Audronė. Šalia sumontavo mažą elektrinę krosnelę. Neapsakomas jausmas,  pasididžiavimas širdyje pirmą kartą degant savo krosnį. Kaip išdegs? Nerimas ir abejonės. Juk nebuvo temperatūros matuoklių, automatinių išjungiklių. Viską lėmė akimi nustatyta šviesa, sklindanti pro mažą apvalią angelę krosnyje: ar jau balta, ar akinanti?.. Jei akinanti – tada jau per daug.  Stengiesi atsiminti, kas jau matyta, girdėta arba išmokta. Kai lieki pats su savimi, tik tada prasideda ir kaupiasi tikras žinojimas. Taip džiaugsmas, sumišęs su baime, lydėjo visą kūrybinį gyvenimą. Projektų darymas, keitimas, ieškojimas geriausio varianto. Po meno tarybos kritikos pamatai savo darbą kitomis akimis. Visą laiką lydėjo abejonės. Bet koks kliuvinys skatina gilesnį minties pažinimą. Svarbiausia nesakyk: „Ai, bus gerai.“
Vartome Audronės darbų nuotraukas. Išlikę atsiminimų trupiniai, barstomi  ant negyvų nuotraukų, žadina vaizduotę. Mokydamasi institute, ir vėliau, jau jį baigusi, dalyvavo parodose, kultūriniame Lietuvos gyvenime. Uždarbis terūpėjo tiek, kad turėtų už ką pavalgyti. Ir jai sekėsi. Jos diplominį darbą 1970-aisiais nupirko statomam Bačkonių restoranui. Tai buvo didelės (60 x 90 x 15 cm.) šešios keraminės glazūruotos, redukuotos plokštės: „Vaikystė“, „Laumės“, „Linus rauna“, „Mykoliukas ir Severiutė“...  Plokštės Kaišiadorių restoranui (1972 m.), ažūrinė siena Birštono restoranui „Druskupis” (1980 m.), didelė daugiafigūrinė siena Alytaus „Dzūkijos” viešbučio hole (3000 x 9000 cm) (1984 m.), siena, 6 daugiafigūrės plokštės Kaišiadorių  paukštyno profilaktoriumui (1986 m.) ir daugelis mažesnių darbų paminklams, koplyčioms, privačioms kolekcijoms. 
1986 m. Lietuvoje keičiantis politiniam klimatui, ore tvyrančiai nepriklausomybės nuojautai, pradėtas didžiulis darbas – keraminis pano „Šventė tėviškės muziejuje” (7000 x 7000 cm.) Rumšiškių kultūros namams. Kairiajame pano kampe matosi užrašas „Tautinės savimonės žadintojų garbei”. Rumšiškių įvaizdis – Liaudies buities muziejus,  jame vykdavę masiniai renginiai, skambėjusios liaudies dainos. Prasidėjęs folklorinis sąjūdis, kirbinęs mūsų sielas iš vidaus. Tos dainos Audronei  labai patiko, o ir jas dainavę žmonės buvo artimi savo siela. Gavo plačią erdvę, beveik 50 kv. m  sieną savo mintims išreikšti. Nulipdė 28 figūras, iš kurių 18 konkretūs žmonės – prototipai. Tai Antanas ir Aidas Bernatoniai, Klojimo teatro režisierius P. Mataitis, folkloristai E. Vyčinas, V. Povilionienė ir ilgametis Rumšiškių klebonas J. Žemaitis. Na ir pats kolūkio pirmininkas J. Načajus... basas.
Šio pano lipdymas, degimai, glazūravimas, montavimas užtruko 3 metus.
1995 metais sukurtos  keturių evangelistų skulptūros partizanų koplyčiai Kaišiadorių kapinėse. 1996  metais atidengtas architekto S. Petrausko paminklas  Kaišiadorių rajono tremtiniams bei politiniams kaliniams, žuvusiems tremtyje ir lageriuose, atminti. Šio paminklo plokštę sukūrė   Audronė.  2000-aisiais nulipdyta skulptūrinė grupė „Gerasis ganytojas” Darsūniškio bažnyčiai, šv. Antano skulptūra Kulautuvos bažnyčiai ir kt.
Audronė lipdė, o šalia savo kūryba užsiėmė ir vaikai, dažnai stengdamiesi pamėgdžioti mamą.           
... Kai prasidėjo Sąjūdis, dideli užsakymai baigėsi. O ir nebebuvo kada. Kartu su Sąjūdžio metraštininku ir savo vyru Leonu Glinskiu Audronė pasinėrė į  tuometinį pasikeitimų pilną gyvenimą. Važinėjo kartu po mitingus ir įvairiausius renginius. Dirbo tiek, kad šeima galėtų pragyventi. Svarbiausia tuomet buvo Lietuva... 
„Mokslas tai kraitis, kurį krauni tam, kad galėtum perduoti kitai kartai, pirmiausia savo vaikams. Jie ateina į pasaulį turėdami savo misiją ir turime padėti jiems užaugti, subręsti”, – sako   Audronė. Laikas iš dailininko reikalauja dvigubai. Turi gyventi paprasto žmogaus gyvenimą, o antrą gyvenimą – kūrėjo.
Glinskių sodyba visada traukė vaikus. Juk Leonas taip pat mokytojavo Pravieniškių mokykloje – dėstė piešimą. Vaikai ateidavo į kalvę ką nors susimeistrauti ar pačiūžas pasigaląsti, ar prie statybų talkinti. Leonas visada mielai su jais užsiimdavo. Vaikai vadindavo jį mokytoju. Audronė slapta pavyduliavo vyrui, bet dar viena slapta svajonė išsipildė. Nuo 1994 m. pradėjo mokytojauti ir ji. Tik su viena sąlyga – pamokos vyks dirbtuvėse. Ir taip jau devyniolikti metai...
... Paslaptinga molio jėga traukia.  Audronę Skarbaliūtę ji pakerėjo visam gyvenimui. Kūryba padeda jai realizuoti save. Kūrybos trokšta ir tie vaikai, kurie ateina pasisemti slaptingų molio pasakos galių Audronės Skarbaliūtės-Glinskienės dirbtuvėse. Ir ją tai džiugina. Užaugę jie pabirs įvairiais gyvenimo keliais, tačiau niekada nepamirš jos pamokų molio dirbtuvėse, vietoje, kur plazdėjo jų kūrybos paukštė, kai kuriuos iš jų išvedusi į platesnius vandenis...
Visi kurkime čia ir dabar, nes tai mūsų brydė laike.

Redakcijos prierašas: Publikacijoje paminėti ne visi šios kūrybingos autorės darbai. Jų nuotraukas bus galima  išvysti gruodžio mėnesį planuojamoje  jos kūrybos fotonuotraukų parodoje Kaišiadorių kultūros ir meno centre. Konkrečią parodos atidarymo datą pranešime.
 
Autorės nuotraukos
 

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 8386

Komentarai (5)
2014-11-26 08:16
Nuo gruodžio 5 d. KLaišiadorių kultūros centre bus eksponuojama šios šviesios menininkės darbų fotoparoda. Kviečiame.
zinau
2014-11-24 21:40
:grin Labai puikiai prisimenu ta geraja namu aura - ir iki siol ja prisiminsiu! 
Tai puiki seima,unikalus gyvenimo budas,lietuvio mentalitetas ir nuosirdumo saknys!
Vita Svikle (buv.Kirveliene)
2014-11-24 00:51
Tikri Lietuviai.Pagarba ir kuo didžiausios sėkmės ir sveikatos.
Marius
2014-11-21 20:47
Šaunūs žmonės.
Joris
2014-11-20 10:22
Įdomūs žmonės.Gerai parašyta.
Ačiū
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2014 gruodžio 22, pirmadienis )