Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama
Privatumo politika

Šiuo metu 1 skaitytojas

2024 kovo 29, penktadienis
Stebinantys kūrybiškumu, iniciatyvomis ir atsidavimu darbui Spausdinti
Angelė RABAČIAUSKIENĖ   
2014 spalio 30, ketvirtadienis
Nuotraukoje: Dovilė, Giedrė ir Viktoras
Šiandien „Bendraamžiuose” – pokalbis su jaunais ir kūrybingais, mylinčiais savo darbą, gimtąjį Kaišiadorių kraštą, jo žmones, Kaišiadorių turizmo ir verslo centro darbuotojais – direktore Giedre STREIKAUSKAITE, vadybininkais Dovile BARYSIENE ir Viktoru PINKEVIČIUMI.

 
Tai žmonės, kuriems nesvetimi iššūkiai, atkaklus užsibrėžto tikslo siekimas, visiškas atsidavimas darbui, naujų idėjų bei iniciatyvų įgyvendinimui. Ir tai – ne tušti žodžiai. Jaunų žmonių kūrybiškumas ir kruopštumas davė puikių rezultatų: rajono visuomenę suklusti privertė projektai: „Jaunime, rinkis Kaišiadoris”, „Rinkis kaišiadorietišką”, žinių turnyras „Kaišiadorių ambasadorius”, naktinis orientacinis žaidimas „EIKIRTU”, gyventojų apklausos ir diskusijų renginys „Kaišiadoryse gyventi gera?” O kur dar pėsčiųjų bei dviračių žygiai istorinėmis Kaišiadorių rajono vietovėmis, konsultacijos, seminarai aktualiais verslo ir kitais klausimais?!
Smagu, kad dirbama ne siekiant „prastumti” darbo valandas, o trokštant žmones sudominti, priversti kitokiu žvilgsniu pažvelgti į daugybę dalykų, taip pat  į save, savo galimybes.
Dar smagiau, kad šių žmonių iniciatyvumas peržengė rajono ribas ir jie žinomi Lietuvoje: tai kartu su kitais bendra-autoriais kurtas trumpametražis filmas „Susitikimas Kaišiadoryse”, vėliau – kitas iššūkis, kurį, kaip sakė  Giedrė, paskatino noras netradiciniu būdu sudominti žmones keliavimu po Kaišiadoris, tai vaidybinio filmo apie Kaišiadorių rajoną „EIKIRTU. Nuotykių kraštas Kaišiadorys” kūrimas kartu su režisierium Saulium Jankausku.
Tad nenuostabu, kad pas išradingus ir iniciatyvius Kaišiadorių turizmo ir verslo centro darbuotojus pasisemti patirties, pasidalinti naujovėmis atvyksta žmonės iš kitų Lietuvos miestų bei rajonų.
Taigi apie tai, iš kur semiamasi kūrybiškumo, idėjų, kas skatina imtis naujovių – kalbamės su Giedre, Dovile ir Viktoru.

Giedrė Streikauskaitė: „Didžiausia gyvenimo prasmė – kai kažkam gali padėti”

Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro direktorei Giedrei Streikauskaitei darbe nesvetimi iššūkiai ir ieškojimai
Tai Giedrės Streikauskaitės mintys apie savo darbą. Manau, kad tai apibūdina veržlią ir itin atvirą naujiems iššūkiams Kaišiadorių turizmo ir verslo centro  direktorės sielą, kurioje tiek daug meilės gamtai, Kaišiadorių kraštui ir vienam iš jos mėgstamiausių pomėgių – fotografijai.
– Ką tavo gyvenime reiškia Kaišiadorys?
– Pačiame rajono centre gyvenu nuo 3 metų. Gimiau Liutonių kaime, o  metams bėgant traukia grįžti prie „šaknų“:  supratau, kad be kaimo negaliu, ir jaučiu, kad Kaišiadorių miestas man jau tampa „didmiesčiu“. Todėl didelę savo laisvalaikio dalį praleidžiu kaime, rajono pakraštyje, kur gyveno mano seneliai. Pats tobuliausias poilsis po darbo TVIC‘e – tai fizinis darbas lauke, o ypač jausmas, kai rankas panardini kvepiančioj žemėj... Ir savo ateitį sieju su kaimu, gamta, Kaišiadorių rajonu. Nuo mažens buvau jautri gamtai. Turbūt ir tėtis, besivežiodamas mane mažą po visą rajoną ir į savo miškingąją gimtinę Dzūkijoj, tam turėjo įtakos. Rajono vietovių pavadinimai man „įaugę“ į atmintį nuo mažų dienų.
–O kas visdėlto paskatino po mokslų sugrįžti į Kaišiadoris?
–Buvau, ko gero, kažkokia nenormali: kai dauguma svajojo greičiau baigti mokyklą ir pabėgti į didmiestį, aš to visai nenorėjau. Baigusi Vytauto Didžiojo universitete verslą ir vadybą, o vėliau – Vilniaus universitete tos pačios srities magistrantūrą, 8 mėnesius dirbau Kaune, tačiau dairiausi progos sugrįžti į savo gimtąjį miestą. Vieną vakarą atėjau pasikalbėti į Verslo informacinį centrą, kuris veikė dar tik keletą mėnesių. Tuometinė verslo informacijos centro direktorė Loreta Vansevičienė nusprendė, jog tiksiu vadybininkės pareigoms. Pirmieji mėnesiai, atėjus į šią įstaigą, man, mate-matinės prigimties, mėgstančiam apibrėžtumą žmogui, buvo gan sunkūs. Tuomet ir visam mūsų kolektyvui dar sunku buvo suprasti, ką mes turime daryti, kaip prisitraukti klientų, kokią veiklą sugalvoti. Po dvylikos darbo metų, beje, situacija apsivertė aukštyn kojomis – dabar didžiausia problema – kaip suspėti nudirbti darbus. Neretai mano klasiokai, bendraamžiai, po kelerių metų užėję į Verslo centrą kokių nors paslaugų, nustemba: „Ką tu čia veiki Kaišiadoryse? Kodėl nevažiuoji „daryti karjeros“ į Vilnių ar užsienį?“ Trumpam susimąstau: kas ta karjera? Suprantu, kad šis žodis manęs nejaudina, nesukelia emocijų. Arba aš jį suprantu netradiciškai. O  kaip kitaip? Juk man patinka mano darbas. Nesvarbu, kad TVIC‘e praleidau jau 12,5 metų. Kasdien susiduriu su naujais klausimais, naujomis klientų ir rajono problemomis. Ieškau atsakymų. Didžiausia prasmė – kai kažkam gali padėti, kai darbas kasdien nustebina.
Pagalvoju – laimingas esu žmogus. Jau daug metų mano mylimiausia diena – pirmadienis. O  penktadieniais mane apima panika ir šiokia tokia depresija. Visi eina namo... Ilgam.  Kai  kas klausia: „Tai kada tu gyveni?“. Dabar suvokiau, jog tikriausiai darbas ir yra gyvenimas. Didžiąją dalį gyvenimo laiko užimantis procesas. Grįžus namo analizuoju neiš-spręstus klausimus, suku galvą ir savo vyrui, kuris, beje, labai padeda mano darbe. Kritika, patarimais ir technine pagalba. Be jo daug ko nepadaryčiau – nebūtų parodoje ir rajono maketo iš jūros putos, ir kai kurių filmų bei renginių scenarijų ir kitų dalykų.
– Kokias iniciatyvas pačiai malonu prisiminti?
– Tai projektai „Jaunime, rinkis Kaišiadoris!”,„Ir aš galiu būti verslininku“, Verslininkų sąskrydžio tradicija, žinių turnyras „Kaišiadorių ambasadorius“, „,Rinkis kaišiadorietišką”, buhalterių sueigos, naktinis orientacinis žaidimas „EIKIRTU“, ekskursijos, gyventojų apklausos ir diskusijų renginys „Kaišiadoryse gyventi gera?“, pėsčiųjų žygis Lomenos pakrante, žygiai dviračiais, ekskursijos autobusu, akcijos „Apšviesk  medį Kaišiadoryse“ iniciavimas. Man pačiai mieliausi renginiai, į kuriuos žmonės ateina ne žiūrovais būti, o padiskutuoti. Tai renginiai „Kaišiadoryse gyventi gera?“, „Kaip aš pristatau savo kraštą“, taip pat praėjusią savaitę organizuota diskusija apie didžiausius rajono renginius, kurios metu išsigryninome naują kryptį. Gal atrodys keista, bet tokiems renginiams reikia įdėti daugiau pastangų nei dalykinio verslo seminaro suorganizavimui. Visuomet vertinu tiesiogiai išsakomą konstruktyvią kritiką, pasiūlymus, o ne paburbėjimus užkulisiuose. Gal dėl to taip mėgstu apklausas – išgirsti, kuo žmonės kvėpuoja, ko trūksta, ką jie siūlo. Deja, miesto bendruomenės aktyvumas, aptariant rajonui svarbius klausimus, yra graudžiai mažas.
Džiaugiamės pritrauktu į Kaišiadorys respublikiniu dviračių turu, Migonių ir Rokiškių piliakalnių pritaikymo turizmui projektu, turistiniu autoraliu.
Su savo pasiūlymais dalyvaujame įvairiose rajono darbo grupėse (renginių, miesto plėtros, strateginių planų ir t.t.)
Vieni iš sunkiausių ir įdomiausių metų mano gyvenime buvo 2012-ieji. Kai po trumpametražio filmo „Susitikimas Kaišiadoryse“ sėkmės Lietuvos mastu, su-galvojome kurti vaidybinį filmą apie Kaišiadorių rajoną „EIKIRTU.  Nuotykių kraštas Kaišiadorys“. Tokio masto iššūkio niekas mums nekėlė, niekas nevertė. Jį prisiėmėme patys. Norėjome netradiciniu būdu sudominti žmones keliavimu po Kaišiadorių rajoną. Buvo sunkiau nei tikėjomės. Nemiegotos naktys,  „parduotos“ atostogos ir netgi ašaros, bet kartu su režisierium Saulium Jankausku, Centro darbuotojais, šeimos nariais bei kitais savanoriais savo tikslą įgyvendinome ir simboliškoje vietoje – buvusiame kino teatre – premjeroje sulaukėme pilnos salės kaišiadoriečių. Kartais pagalvoju, kaip dirbtume, jei viską darytume „sausai“, tik pagal pareigybių aprašymą. Greičiausiai tai TVIC būtų jau seniai uždarytas, kaip kad atsitiko su keletu kitų Lietuvos centrų. Šiame darbe negali dirbti nuo aštuonių iki penkių. Nuolat turi generuoti kažką naujo. Labai padeda ir darbuotojų šeimų nariai. Būtų paprasčiau, jei užtektų tik dirbti tiesioginį darbą, t.y. konsultuoti, organizuoti kvalifikacijos kėlimo renginius, steigti įmones, leisti turistinius leidinius. Bet beveik tiek pat pastangų ir laiko dar reikia skirti viešinimui. Viešinti taip, kad tave išgirstų šiandienos informacinio „bombardavimo“ laikmetyje. Tam reikia gerokai pasukti galvą, nes yra nemažai tokių, kurie „neskaito laikraščių, „feisbuko“, nesustoja prie renginių skelbimų lentos“...
Plačių veiklos apimčių „įpareigoja“ imtis ir pats įstaigos pavadinimas bei kaišiadoriečių požiūris į jį. Sunku pasakyti „ne“ žmonėms, ateinantiems su prašymais ar pasiūlymais, ką mes dar galėtume padaryti, bet kartu ir neįmanoma atlikti visko, ką esame sumanę, būnant 3,5 žmonių kolektyve.  Jei kalbėtume trumpai apie skaičius, tai turizmo ir verslo informacijos centras per 12 metų padėjo įsisteigti 207 įmonėms, kasmet suorganizuoja apie 50 verslo ir turizmo srities renginių, suteikia 350 val. konsultacijų.
–Iš kur kyla idėjos? Kūrybiškumas?
–Mano subjektyviu įsitikinimu, visos idėjos pradėjo atsirasti tuomet, kai prieš 13 metų nustojau žiūrėti televizorių. Šį savo sprendimą laikau sėkmingiausiu gyvenimo įvykiu. Vakarais vietoj pasyvaus spoksojimo į ekraną, kas neabejotinai žudo kūrybiškumą ir netgi nepastebimai „žaloja“ savarankiškumą, rašausi ant lapelio man kylančias idėjas naujiems renginiams, projektams.
– Kaip be TV neatsilieki  nuo „naujienų“?
–Pagrindiniai informacijos šaltiniai – „Verslo žinios“, vietinė spauda, Lietuvos radijas, tikslingi skaitiniai internete, gyvas bendravimas su žmonėmis.
–Kodėl išdirbusi tiek metų Verslo centre, pati nekuri nuosavo verslo?
– Turbūt kol kas neįsivaizduoju įdomesnio ir įvairiapusiškesnio darbo už tą, kurį dirbu dabar. Mane domina rajono padėtis, jo plėtra labiau nei viena kuri  nors verslo sritis. Niekur kitur, matyt, nebūčiau sutikus tiek daug įdomių asmenybių, susidūrus su tiek skirtingų klausimų ir užduočių, sužinojus tiek informacijos apie rajoną, jo verslą, žmones ir vietoves. Tą labai vertinu.
–Žinau, mėgsti fotografuoti. Kokių dar turi pomėgių, svajonių?
–Pagrindiniais savo pomėgiais laikau gamtą, fotografavimą, keliones po rajoną ir Lietuvą, katinus, diskusijas apie žmonių santykius, knaisiojimąsi po senienas ir prisiminimus, savo darbą, ir daug kitų dalykų, kurie susiję su Kaišiadorimis. Fotografuoju dažniausiai rajono kaimelius, lankytinas vietas, gamtą, renginius. Nuotraukas pirmiausia naudoju savo darbe – rajono turizmo leidiniams iliustruoti, nes pirkti fotografų paslaugas būtų per brangu. Jas mielai skolinasi ir kitos rajono įstaigos, jomis iliustruota ir rajono strategija. Beje, prieš dvejus metus pradėjau kurti rajono miestelių atvirukų seriją, kol kas išleisti „Kaišiadorys“, „Žasliai“, „Rumšiškės“ ir „Žiežmariai“. Savaitgaliais mėgstame su vyru pravažiuoti vienu ar kitu turistiniu maršrutu, padarytu fotoreportažu pasidalinu įstaigos facebook paskyroje www.facebook.com/kaisiadorys. Miela, kai nuotraukos nustebina į užsienį išvykusius kraštiečius, priverčia naujai pamatyti gimtojo krašto grožį.
Mano ,,vaikai”– benamiai iš rūsio... (G. Streikauskaitės nuotr.)
Nuo gimimo esu „pametusi galvą“ dėl katinų. Mūsų namuose visada pilnavertišku šeimos nariu buvo ir katinas. Su vienu iš jų pragyvenau 20,5 metų. Negirdėjau, kad rajone dar būtų kitas toks ilgaamžis. Kai vieną vakarą valiau dulkes nuo savo nedidelės katinų statulėlių kolekcijos, gimė mintis suorganizuoti renginį „Kaišiadoriečiai renka“ – kad visi, kurie ką nors neprofesionaliai kolekcionuoja, galėtų tai ištraukti iš lentynų ir parodyti kitiems. Džiaugiuosi, kad pirmasis renginys susilaukė net 26 kolekcininkų susidomėjimo. O po jo didžiausi kolekcionavimo entuziastai įkūrė ir kolekcininkų klubą „Kaišedarai“, kuris savotiškai skleidžia žinią apie rajoną.
– Kuo  tave žavi Kaišiadorys, nepaisant to, kad čia tavo gimtinė?
– Man Kaišiadorys – tai pirmiausia, žalias miestas. Labiausiai žavi didelių medžių alėja, juosianti mūsų pagrindinę gatvę, kuo Kaišiadorys išsiskiria iš kitų miestelių, ką pastebi ir miesto svečiai. Man, kaip žmogui, labai patrauklu, kad mūsų rajonas regionine prasme gana tolygus – t.y. žmonės nesusigrūdę gyventi į rajono centrą (čia tik ketvirtadalis visų rajono gyventojų), kad mūsų kaimai gyvi,  bendruomenės aktyvios.
Savo ateitį sieju su Kaišiadorimis, jau ne vienerius metus esu įsigijusi interneto domenus www.kaišiadorys.lt (kol kas jis nukreiptas TVIC veiklai viešinti) bei www.kaisiadoriete.lt.
Na, o svajonės? Jei trumpai ir lakoniškai, tai trokštu, kad išliktų kuo daugiau lietuviškų etnografinių kaimų ar bent jau jų elementų sodybose, kad būtų nu-statytos maksimalios bausmės gyvūnų skriaudėjams (nes dabar graudžiai juokinga situacija), kad žmonės didžiuotųsi gyvenantys Kaišiadorių rajone, kad sumenktų „feisbuko“ įtaka ir visi daugiau bendrautų gyvai... 
–Manau, kad svarbu, kokie žmonės dirba šalia tavęs. Ką gali  pasakyti apie bendradarbius?
–Per 12 darbo metų  Centro kolektyvas šiek tiek keitėsi. Išėjo direktorė Loreta, ilgametė buhalterė Genutė, keitėsi vadybininkai. Tačiau visuomet čia tvyrojo šilta šeimos atmosfera. Kitaip mažam kolektyve dirbti būtų sunku. Tikriausiai teisingas posakis, kad žmonės, ilgą laiką artimai bendraudami, supanašėja. Gal todėl ir mus su vadybininke Dovile Barysiene kai kas maišo arba laiko seserimis.  Sunkūs man buvo metai be Dovilės, kuriuos ji praleido su savo pirmagime dukryte, tačiau greitai ji vėl grįžo į darbą ir mes vėl esame „pilnas komplektas“. Džiaugiuosi jos kruopštumu, pastabumu, atsakingu požiūriu į darbą. Manau ir klientai vertina jos nuoširdumą.
Fotografuojančią Giedrę įamžino kolega Viktoras
Iškeliavus į Vilnių mūsų buvusiam turizmo vadybininkui Viktorui Draginui, kilo galvosūkis – surasti naują turizmo vadybininką. Šiai užduočiai skyriau nemažai pastangų ir laiko. Buvo net 13 pretendentų. Išsamaus konkurso rezultatai lėmė, kad Viktoro vietą užėmė kitas Viktoras. Pinkevičius.  Žaslietis. Kaip kolektyve pajuokaujame – Viktoras „antrasis“. Jaunas istorikas. Savo iniciatyvumą ir energiją parodė nuo pirmųjų darbo dienų. Nepraėjo nė mėnuo ir jaunasis darbuotojas jau vedė ekskursijas, organizavo žygius. Ir matau, kad tai jam patinka.  Vaikinas nuo pat pradžių nustebino savo mąstymu, sakyčiau, gerokai lenkiančiu jo amžių. Kasdien pietaudami su juo aptariame naujus galimus renginius, idėjas rajono įvaizdžiui gerinti bei mūsų bendrą pomėgį – fotografiją. Džiaugiuosi ir kitais darbščiais ir atsakingais mūsų Centro darbuotojais.
 
Dovilė Barysienė:  „Darbas – vienas iš svarbesnių dalykų mano gyvenime”

Dovilė Barysienė darbe
Nuo 2008-ųjų Centre vadybininke dirbanti Dovilė Barysienė – taip pat gimusi ir augusi Kaišiadoryse. Galimybę dirbti Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centre ji vadina vienu iš geriausių dalykų savo gyvenime. „Galima sakyti, kad Centre įsidarbinau visiškai atsitiktinai ir netikėtai, – prisipažįsta ji.–  Ko gero, tai vienas iš tokių gyvenimo įvykių, kai „pataikai laiku ir į reikiamą vietą”.
–Koks tavo požiūris į darbą ir kokios mintys kyla,  mąstant apie jį?
Mano požiūrį į darbą  geriausiai atspindėtų vyro žodžiai: „Jei galėtum, dirbtum visą laiką”. Manau, čia yra tiesos. Nesu užkietėjusi „darboholikė”, bet darbą laikau vienu iš svarbesnių dalykų gyvenime. Tai ne tik galimybė užsitikrinti finansų šaltinį, kas, be abejo,  yra reikalinga, tačiau kartu tai ir tobulėjimas, žinios, augimas, mokymasis, bendravimas, nauji žmonės.
Dažnai pažįstami žmonės ar tie, kuriems mūsų veikla nežinoma, paklausia, kas ten per įstaiga ir ką tu ten dirbi. Sąžiningai sakau, kartais tiesiog nesumoju, ką atsakyti. Ne dėl to, kad pati nežinau, ką darau.  Bet dėl to, kad veiklų be galo daug. Ir viską nusakyti vienu sakiniu nelabai išeina, nes viskas atrodo svarbu. Teikiame verslo konsultacijas, organizuojame įvairius renginius, seminarus, mokymus, kursus, padedame steigti įmones, leidžiame leidinius, įvairios biuro paslaugos, o kur dar turizmo informacija, žemėlapiai,  projektai ir visi kiti dalykai. Veiklų sąrašas ilgas ir tikrai nebaigtinis, akcentuojant tik svarbiausius dalykus. Kartais mes esame tie, į kuriuos kreipiasi žmonės, turėdami rūpesčių ir norintys išsikalbėti.  Kaišiadoriečiai išradingi žmonės – ateina su įvairiomis idėjomis, mintimis. Kiek įmanoma stengiamės padėti. Labai džiaugiamės, kai į Centrą ateina žmogus, grįžęs iš emigracijos, po studijų ar tiesiog sugalvojęs grįžti į savą kraštą, čia gyventi ir dirbti. Vienas iš mūsų įstaigos tikslų – didinti patriotiškumą savam kraštui. Smagu, kad vis daugėja jaunimo, besidominčio verslo galimybėmis.
– Kokios įgyvendintos įdomesnės iniciatyvos, įsimintiniausi renginiai?
– Sunku atsakyti į šį klausimą, nes yra daug įgyvendintų idėjų, iniciatyvų, projektų. Gal pirmiausiai į galvą šauna mintis apie vieną iš pirmųjų projektų,  skirtų jaunimui – „Jaunime, rinkis Kaišiadoris“. Projekto metu buvo organizuojamas pirmasis fotografijų konkursas „Mano Kaišiadorys“, sukurtas rajono įmonių ir prekių ženklų pristatymo puslapis „Rinkis kaišiadorietišką“, vyko paskaitos-seminarai Kaišiadorių rajono mokyklų moksleiviams verslo ir turizmo tematika. Tada buvo pirmosios mano ir kolegės vedamos paskaitos, netrūko streso ir viešo kalbėjimo baimės. Bet manome, kad pavyko. Šis projektas – tai pirmoji tokia mūsų iniciatyva, kuria siekėme jaunimui parodyti, kad ir mūsų rajone yra ką pamatyti, yra kur dirbti.
Matėme reakcijas, kai jaunimas sužinojo, kad rajone yra ne 5 ar 10 įmonių, o gerokai per 300. Po to sekė tęstiniai projektai, susiję su verslu ir turizmu, bet išlaikantys tą patį tikslą, kad jaunimas liktų, grįžtų čia, kad žinotų, kokios yra galimybės. Prisimenu, kai tik pradėjau dirbti, kūrėme pirmąjį Kaišiadorių rajono turistinį žemėlapį. Rinkome informaciją apie lankytinas vietas, objektus. Važinėjome abi su Giedre, arba kiekviena atskirai ir ieškojome, žiūrėjome, žymėjome. Šiandien jau turime išleistą 7 pataisytą ir at-naujintą žemėlapį. Sudarinėjome turistinius maršrutus po rajoną. Pamenu,  kai su Giedre važinėjome Kruonio apylinkėmis, lauke spigino 20 laipsnių šaltis, nes labai reikėjo informacijos, todėl negalėjome laukti.  Matavome kiekvieną kilometrą, kad tik turistams būtų patogu viską rasti. Per šiuos metus padaryta tikrai daug. Ypač turizmo srityje – jau turima visa didelė informacijos bazė, leidiniai.
– Kas labiausiai patinka dirbant TVIC‘e?
– Galiu drąsiai sakyti, kad patinka viskas. Įdomus, kasdien vis kažką naujo duodantis darbas: čia daug informacijos, naujovių, pasikeitimų, renginių. Savotiška minčių ir idėjų laisvė, iš kurių – didžiosios daugumos įgyvendinimo galimybė. Darbas įvairus ir nepabostantis. Tačiau bene svarbiausias dalykas – kolektyvas. Labai džiaugiuosi žmonėmis, su kuriais dirbu: Centro direktore Giedre, finansininke-konsultante  Asta. Smagu, kad prie mūsų prisijungė turizmo vadybininkas Viktoras, jaunas iniciatyvus, kūrybingas žmogus.
Darbe visą laiką tvyro labai darbinga atmosfera, dirbame kaip viena komanda, padedame ir palaikome vieni kitus. Tai turi didžiausią įtaką geram ir kokybiškam darbui.
– O pomėgiai?
– Vienas iš mano pomėgių – darbas. Kitų pomėgių, kuriais „degčiau” neturiu. Patinka  gaminti maistą, išbandyti įvairius receptus, skaityti. 
Šiuo metu man svarbiausia šeima, dukrytė. Jai ir vyrui stengiuosi skirti kuo daugiau laiko ir dėmesio – norisi laiką po darbo praleisti kartu. Jos gimimas labai pakeitė gyvenimą ir požiūrį į jį – pradedi suprasti  gyvenimo prasmę ir svarbą. Iš vaikų galime mokytis nuoširdumo, besąlygiškos meilės ir džiaugsmo, kurį suteikia pačios mažiausios smulkmenos,  kas mums, suaugusiems, paskendusiems savo kasdieniuose rūpesčiuose, problemose, skubėjime ir bėgime, tampa užmiršta. Galiu drąsiai pasakyti, kad darbas ir šeima – patys svarbiausi dalykai.
– Kas dar svarbu?
– Manau, kad tiek darbe, tiek gyvenime reikia daugiau tolerancijos. Pasidžiaugti kasdienybe,  kito sėkme. Reikia mažiau pavydėti, skųstis negerovėmis, matyti neigiamus dalykus. Leisti žmonėms siekti savo svajonių, naujų iniciatyvų ir idėjų įgyvendinimo. Ypač jaunimui, kurie atsineša naujų minčių iš kitur, ir nori, kad jos būtų realios čia, Kaišiadorių mieste ir rajone.

Viktoras Pinkevičius:  „Gyvenimas susideda iš akimirkų”

Viktoras veda ekskursiją
Daugiau kaip pusmetį Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centre dirbantis Viktoras Pinkevičius – taip pat kaišiadorietis.
Gimęs ir augęs Žaslių miestelyje, po studijų Lietuvos edukologijos universitete, kur įgijo istorijos mokytojo specialybę, ilgą laiką dirbo reklamos agentūroje Vilniuje, kur, kaip sako, turėjo galimybę apkeliauti visą Lietuvą.
Į klausimą, kas paskatino iš sostinės sugrįžti į Kaišiadoris, atsako trumpai ir lakoniškai: „Galimybė kurti tai, kas prasminga.” Kaišiadorių rajonas yra mano gimtasis kraštas. Studijų kryptis, pomėgiai – atrodo, viskas kažkaip savaime susidėliojo. Bet kai pradedu gilintis, suvokiu, kad turbūt niekas savaime nevyksta.
Galvodamas apie vaikystę, prisimenu ne smėlio dėžes ar žaidimus su kiemo draugais, o džiaugsmą, kai su tėvais važiuodavome pas tėčio dėdę, kleboną Vincentą Pinkevičių į Kalvius. Patyliukais nuslinkdavau į palėpę ir paskęsdavau tarp gausybės tarpukario laikraščių, knygų, įvairių užrašų.
Nesupratau, kas ten parašyta, tik prisimenu, kad po mano apsilankymo palėpėje,  likdavo didžiulė netvarka, už ką gaudavau nemenkos pylos. Tačiau pageltę knygų puslapiai turbūt kažkuo sužavėjo.
Nebuvau mokykloje pats pažangiausias mokinys, tačiau istorijos, lietuvių kalbos pamokos užburdavo. Mano  mokytojai puikiai atliko savo darbą, turbūt dėl to niekada negalvojau apie emigraciją.
Myliu istoriją ir man patinka, kai žmonės manęs klausosi, nustemba.
Vasarą keliavome dviračiais po Kaišiadorių rajoną ir vienas dalyvis iš Jonavos nuščiuvo pamatęs, kokie kraštovaizdžiai pas mus atsiveria. Tokie momentai džiugina.
–Kokios naujojo darbo akimirkos įsirėžė atmintin?
–Nors ir neseniai dirbu, tačiau jau spėjo į atmintį įsirėžti renginių puokštė: „Kaišiadorių ambasadorius“, orientacinės varžybos „Eikirtu“, ekskursija autobusu po Kaišiadorių rajoną, žygiai dviračiais.
Kartais su bendradarbėmis Dovile ir Giedre per pietus pasikalbam apie kokią beprotišką idėją, o Giedrė pasako: „Darom“. Taip gimė orientacinės varžybos „Eikirtu“.
Viktoras lankstus fotografas (Giedrės Streikauskaitės nuotr.)
Žinau, žmonėms patinka netradiciniai būdai pažinti kraštą. Kiekvienas darbuotojas gali pavydėti tokio kolektyvo su tokia direktore, kaip Giedrė.  Požiūris į darbą „čia ir dabar“ man labai patinka, o kai esi išklausomas ir atsižvelgiama į tavo nuomonę, tai labai motyvuoja. Giedrės kuklumas kartais priverčia jaustis nejaukiai: jau vien ko vertos jos iniciatyvos – „Kaišiadoriečiai renka“ (ir vėliau po to atsiradęs kolekcininkų klubas „Kaišedarai“), „Kaišiadorių dviračių turas“  ir kt. Ko gero, niekas nežino, kad tai gimė iš Giedrės meilės katėms, skaičiui 737 ir Kaišiadorių miestui. O kur dar verslo renginiai, verslo konsultacijos? Manau nustebtumėt išgirdę, kiek Kaišiadorių verslininkai gauna naudingos informacijos iš Dovilės ir Giedrės nemokamų verslo konsultacijų.
–Sakei, jog gyvenimas susideda iš akimirkų. Ko dar domiesi gyvenime, ką veiki laisvalaikiu?
–Laisvalaikiu domiuosi fotografija. Gyvenimas išties susideda iš akimirkų, o tą suvokus, pradedi vertinti kiekvieną dieną, kuri atneša daug įdomių dalykų.  Gal todėl požiūris į tam tikrus dalykus dažnai sutampa su Giedrės požiūriu: ji irgi mėgsta fotografuoti.
Šis pomėgis labai tinka mūsų darbe, žmonės kartais labiau pastebi  įamžintus momentus nuotraukose nei vaizdus realiame gyvenime
Mėgstu skaityti – nuo Remarko iki Mario Puzo ar Haruki Murakami. Žinoma, pastaruoju metu dažniau skaitau, ką parašė Rolandas Gustaitis, Jonas Laurinavičius.

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2014 gruodžio 05, penktadienis )