Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama

Šiuo metu 1 skaitytojas

2019 gruodžio 10, antradienis
Visas gyvenimo kelias – gražus ir turiningas Spausdinti
Jonas LAURINAVIČIUS   
2014 spalio 28, antradienis

Ramutės Šimelienės nuotr.
Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės Povilą Gumbį 70-ųjų gimimo metinių proga apdovanojo Garbės raštu. Taip buvo pagerbtas ilgametis Kaišiadorių rajono pedagogas, sportininkas, sportinės veiklos organizatorius, sveikos gyvensenos propaguotojas, knygų autorius.

Kartu su kitais apdovanotaisiais P. Gumbis buvo pakviestas į Operos ir baleto teatrą, kur žiūrėjo P. Čaikovskio baletą „Gulbių ežeras“.
Ta pačia proga jubiliatą pagerbė ir šeima: jam parūpino kvietimą į „Žalgirio“ sporto draugijos 70 metų jubiliejines iškilmes. Jos dvi dienas vyko Kaune, „Žalgirio“ sporto arenoje. Kaip didelis krepšinio aistruolis, jis su malonumu žiūrėjo turnyrą „Akropolio“ taurei laimėti. Žaidė ne bet kokios komandos, o Atėnų „Panaitinaikos“, Stambulo „Galatasaray“, Krasnodaro „Lokomotyv – Kuban“ ir Kauno „Žalgiris“. Povilas, aišku, sirgo už „Žalgirį“. Teisingai sirgo – turnyrą ir laimėjo ši komanda.
***
Jubiliato tėvas Petras Gumbis buvo kalvis, garsus, žmonės net iš tolimų apylinkių į jį kreipdavosi, niekad jis be darbo nesėdėjo.
–Din... dan... dan... – vis dandėjo jo kalvėje sunkaus kūjo dūžiai.
Daugiausia tėvas darydavo apkaustus vežimams, rogėms, kaip dabar sakytų – atlikdavo metalinių darbų dalį.
Povilas irgi nevengė tėvo kalvės. Nepaspoksoti, nepastovėti, o padėti: imdavo kūjį ir kaldavo, ką tėvas nurodydavo. Povilui patiko, kūjui pakilnoti reikia sveikatos, jėgos. Dar paaugliu būdamas Povilas jų nestokojo. Užtat pelnydavo tėvo pagyras. Ne per daug noriai tėvas Povilą ir į mokslus leido: o kuriam galui dar prie knygų kiurksoti, džiūti, jeigu tau kalvėje gerai sekasi, turi paklausų amatą, tai ir puikiausiai iš jo gali gyventi. Tačiau Povilas mąstė kitaip: reikia mokytis, baigti Žaslių vidurinę, o paskui gal ir į aukštąją mokytis stoti. Kur? Dvejonių nebuvo – į Kauno kūno kultūros institutą.  

Povilas dalyvaudavo mokyklos sporto varžybose, savarankiškai treniruodavosi, mankštindavosi. Nei mokykla, nei kolūkis beveik neturėjo jokio sportinio inventoriaus. Tačiau Povilas ir čia rasdavo išeitį. Jis, pavyzdžiui, užmovė ant metalinio vamzdžio du galinius (nes jie didesni ir sunkesni) vežimo ratus, padarė kažką panašaus į sunkumų kilnotojų štangą ir kilnodavo...  Tėvas susitaikė su neišvengiama realybe – iš Povilo kalvis neišeis, ne tam amatui jo polinkis. Tegu sportuoja, jeigu taip nori. Povilas Kaune ir įstojo į Kūno kultūros institutą.

Deja, mokslas stacionare neilgai truko. Nebuvo iš ko mokytis, iš stipendijos nepragyvensi, o iš namų pagalbos nėra, neturi pinigėlių. Taip Povilas jau po kelių mėnesių perėjo į instituto neakivaizdinį skyrių, o pats nuėjo ieškoti darbo. Žinoma, susijusio su kūno kultūra ir sportu – Palomenės aštuonmetės mokyklos mokytoju. Prasidėjo ilgas ilgas pedagoginio darbo kelias, kuris baigėsi tik pastaraisiais metais, kai Povilas išėjo į pensiją.

*** 
Palomenės aštuonmetėje mokėsi daug mokinių, klasėse ne mažiau kaip po keturiasdešimt, todėl buvo paralelinių klasių. Kūno kultūros mokytoją Povilą Gumbį tai džiugino. Juk visą laiką reikėjo ruoštis rajoninėms ar zoninėms varžyboms, sudaryti komandas, treniruotis. O jei daug mokinių, tai turi didesnį pasirinkimą – tik belieka dirbti... Treniruočių netrūko. Ir gerų rezultatų netrūko. Kai kuriose sporto rungtyse palomeniečiai moksleiviai aplenkdavo netgi vidurinių mokyklų komandas. Ypač gerai sekėsi stalo teniso, krepšinio varžybose.
Kartą Povilą pakvietė rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Mykolas Gudžius ir pasakė: 
–Mes manome, kad tamsta susitvarkytumei ir didesnėje mokykloje... Siūlome Žaslių vidurinę... Ten reikalingas kūno kultūros mokytojas.
O kodėl gi nepabandyti?! Povilas sutiko.
Nuotr. iš autoriaus asmeninio archyvo
Vėl darbas, tik dar didesnis nei Palomenėje. Ne tik daugiau pamokų, bet ir treniruočių apsčiai. Beveik kasdien. Žasliečiai moksleiviai tarp rajono mokyklų buvo pirmaujantys pagal daugelį sporto rungčių: lengvosios atletikos, šaškių, šachmatų, stalo teniso... Reikėjo ne tik išlaikyti tą lygį, bet ir dar didesnių rezultatų siekti.

Povilui pavyko.
Tada rajono vykdomojo komiteto pirmininkas vėl kviečia į kabinetą.
–Dirbi gerai, mes patenkinti, pasakė.  – Bet mes neturime žmogaus vadovauti Savanoriškai sporto draugijai „Nemunas“, ir norime pasiūlyti tau...
Povilas vėl sutiko. Ir neapsiriko...
***
Dešimt metų Povilas vadovavo SSD „Nemunas“ rajono tarybai. Tai buvo Kaišiadorių rajono kaimo sporto aukso amžius. Nei iki tol, nei po to rajonas negarsėjo tokiais įspūdingais pasiekimais. Pagal bendrakomandinę įskaitą nė karto kaišiadoriečiai nebuvo žemiau dešimtosios vietos, o pagal kai kurias sporto rungtis – netgi pirmieji... Prisiminkime tik geriausius bėgikus stajerius: respublikos čempioną ir rekordininką Žygimantą Lakavičių, respublikinių krosų laimėtojus Aleksą Dirvanauską, Gražiną Braknytę, Gražiną Leščinskaitę... O sunkumų kilnotojai TSRS sporto meistras Ričardas Janulis,  A. Eidukonis, J. Šeštakauskas. Turėjome stiprius dvipūdės kilnotojus Antaną Vaicekauską (jis dvipūdę išrovė 206 kartus!),  Antaną Paplauską, Alfonsą Steikūną... Žiemos sporto žaidynių poledinės žūklės nugalėtojai buvo Sodininkystės tarybinio ūkio komanda. Šaškių turnyrų čempionais arba prizininkais yra tapę dabartinis rajono meras Romualdas Urmilevičius, Romutis Paškauskas, Saulius Simanavičius iš Pravieniškių. Sėkmingai rajonui atstovavo šachmatininkai Richardas Banaitis, Stasys Saldūnas...
Atskirai norisi paminėti krepšinį. Tris kartus rajonų sportininkų jaunimo grupėje kaišiadoriečiai laimėjo respublikos čempionų medalius. Šešerius metus iš eilės mūsų rajono atstovai užėmė trečiąsias vietas turnyruose „Valstiečių laikraščio“ taurei laimėti.  Finalinėse rajonų krepšininkų varžybose mūsiškiai iškovojo ketvirtąją vietą. Tai buvo aukščiausias mūsų krepšininkų pasiekimas respublikinėse pirmenybėse per visą rajono sporto istoriją.
O turnyrai Kaišiadorių rajono laikraščio taurėms laimėti? Šiandien sunku patikėti, kad, pavyzdžiui, 1968 m. tokiame turnyre dalyvavo net 64  krepšininkų komandos: mokyklų, ūkių, įstaigų, organizacijų. Visus tuos turnyrus rengė P. Gumbis, o redakcija skelbdavo turnyrų nuostatus, varžybų tvarkaraščius, aprašydavo turnyro eigą, įteikdavo prizus, diplomus.
–Anų laikų sportas laikėsi ant kelių entuziastų pečių, – prisimena P. Gumbis. – Ir visi jie dirbo be atlygio, visuomeniniais pagrindais ir su dideliu noru, entuziazmu. Galėjau ir naktį paskambinti ir pasakyti, kad reikalinga tokia ir tokia komanda, ir visada išgirsdavau: bus!
P. Gumbis mini mokytojus Romualdą Kubilių (Žiežmarių vidurinė mokykla), Juozą Vaitkūną iš Kruonio, plaukimo mokyklos direktorių  Algimantą Žvirblį, Černiachovskio kolūkio buhalterį, vėliau Žaslių apylinkės pirmininką Algimantą Mataitį, Romutį Paškauską, tuo metu dirbusį „Vienybės” kolūkyje (Miežonys)…
***
Minint „Nemuno” sporto draugijos 20-metį (1951-1971) P. Gumbiui kilo mintis šiam jubiliejui parengti knygelę apie Kaišiadorių rajono sportininkus. Jis surinko gausybę medžiagos iš savo stalčių, lentynų, seifų.
–Parengiam knygelę, – pasiūlė man.
Mielai sutikau.
Netrukus tokio leidinio mašinraštis jau buvo ant stalo. Jį palankiai įvertino ne tik rajono sporto taryba, bet ir ,Nemuno“ sporto draugijos respublikinė taryba.
Deja, knygelė neišėjo. Glavlitas (cenzūra) nepraleido. Net nepaaiškino – kodėl? Mašinraščiai mudviejų stalčiuose išgulėjo... 27-erius metus. Ir tik 1998-aisiais Povilo rūpesčiu knygelė „Mes – kaišiadoriečiai sportininkai“ 1000 egz. tiražu buvo išleista. Ją puikiai įvertino iš Kaišiadorių rajono kilęs rutulio stūmikas XVIII Olimpinių žaidynių dalyvis, respublikos rekordininkas A. Varanauskas, socialinių mokslų daktaras A. Dulinskas („Ši knygelė – svarus indėlis į Lietuvos kaimo sporto  istoriją“ –  rašė jis). Knygelė buvo maloni dovana rajono sportininkams, ypač sporto veteranams, nes ji priminė jiems jų rungtyniavimą sporto arenose.
Tačiau tuo neapsiribota. Povilas, kilęs  iš Žaslių seniūnijos, ilgą laiką dirbo vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoju, o keletą metų – ir direktoriumi, tai kilo mintis parengti knygą apie Žaslių sporto istoriją ir šiandieną. Vėl ėmėmės darbo. Ir sėkmingai: 2002 m. buvo išleista mudviejų knyga „Žasliečiai sportuoja“. Tai apybraižų, straipsnių, pasakojimų rinkinys apie Žaslių seniūnijos sportininkus, sporto mėgėjus. Iš šios seniūnijos kilusios akademinio irklavimo sporto meistrės L. Lepševičiūtė, Z. Slatkevičiūtė, alpinistas, knygos „Everesto glėbyje“ autorius A. Jakštas ir kt. Ir ši mudviejų knyga susilaukė palankaus įvertinimo. Boksininkas, dukart Europos čempionas A. Šocikas, kilęs iš Žaslių apylinkės, savo atsiliepime pabrėžė, kad, jo nuomone, „knyga prisidės prie sporto populiarinimo Lietuvoje“. Knyga buvo pristatyta Žaslių vidurinėje mokykloje, kur be kitų garbių svečių, dalyvavo ir A. Šocikas su žmona.  Apie ją parašė „Sporto“ laikraštis, kita respublikinė spauda.
Pastaraisiais metais P. Gumbis vėl ėmėsi plunksnos. Yra išleistos dvi metodinio pobūdžio knygelės apie sveiką gyvenseną, jos propagavimą vaikų darželiuose, mokyklose.
***
Išėjęs į pensiją, Povilas nebūna be veiklos. Jis vienas iš aktyviausių sveikatingumo populiarintojų ne tik rajone, bet ir respublikoje. Lanko sveikatingumo organizacijų rengiamus užsiėmimus, tris kartus buvo išsiųstas į užsienį – Šveicariją, Italiją ir Prancūziją – susipažinti su tų valstybių sveikos gyvensenos organizavimo naujovėmis, atrinkti ir pasiūlyti, kas tinkama diegti ir Lietuvoje. Tai daroma konferencijose, susirinkimuose, įvairiuose sveikuolių renginiuose. Šiemet Povilas dalyvavo ir Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ festivalyje Palangoje. Savo amžiaus grupėje Povilas 8 kg svarsčio mėtymo varžybose iškovojo sidabro medalį.
- - -
Kaišiadoriečiai puikiai pažįsta ir Povilo žmoną Virginiją Milerytę–Gumbienę. Tai jautri, maloni, draugiška moteris. Ji dirbo Žaslių ambulatorijoje, Kaišiadorių sanitarinėje-epidemiologinėje stotyje, neakivaizdžiai baigė Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, po jo – rajono vykdomojo komiteto ats. sekretore, apie penkiolika metų dirbo rajono prokurore. Visur ji buvo gerbiama, vertinama, pelnė apdovanojimų.
Šeima didžiuojasi sūnumis. Vaidotas – verslininkas, gyvena Kaišiadoryse. Jis žinomas plaukikas, „Ilgaplaukių“ sporto klubo vadovas, pasaulio ir Europos veteranų plaukimo varžybų čempionas ir prizininkas. Jaunius – teisininkas, teisės mokslų daktaras, dirba LAVIN advokatų kontoroje, skaito paskaitas Lietuvos ir užsienio universitetuose. Jis – Brazilijos garbės konsulas Lietuvoje. Gyvena Vilniuje.
Povilas puoselėja mintį parašyti atsiminimus. Kaip matome, jis turi ką prisiminti, gražus ir turiningas jo kelias... Nes jis buvo ne rožėmis klotas, o sunkiu kasdieniu darbu paženklintas.
Povilas apdovanotas LR Seimo garbės raštu, Kūno kultūros ir sporto komiteto medaliu „Už aktyvią veiklą vystant kultūrą ir sportą Lietuvos kaime“, SSD „Nemunas“ centro tarybos medaliu „Už sporto vystymą“, kitais medaliais, Padėkos raštais, taip pat – ir Kaišiadorių rajono savivaldybės garbės raštu.

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 6795

Komentarai (2)
2014-10-30 16:50
Nulio nuomonė lygi nuliui
Matematika
2014-10-29 14:06
Mano nuomonė apie jį yra bloga
Nulis
Paskutinį kartą atnaujinta ( 2014 lapkričio 24, pirmadienis )