Naujienos
Archyvas
Redakcija
Reklama

Šiuo metu 1 skaitytojas

2019 gruodžio 08, sekmadienis
,,...gal būtų kitas Rapaelius“: knygnešį Praną Zykų prisimenant Spausdinti
Vytautas BUDVYTIS, Kaišiadorių muziejaus muziejininkas   
2014 spalio 10, penktadienis

Pranas Zykus (1874-1944). 1912 m., JAV
1864 m. uždraudus lietuvišką spaudą buvo suvaržyti kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Ši caro valdžios politika nebuvo sėkminga ir žlugo, suorganizavus nelegalios lietuviškos spaudos leidybą užsienyje ir jos platinimą Lietuvoje.

Šiuo ypatingu 1864-1904 metų istoriniu laikotarpiu lietuviškos spaudos kelią nuo spaustuvės iki skaitytojo ženklino knygnešių fenomenas. Per tuos 40 spaudos draudimo metų paaiškėjo, kad nepaisant jokių persekiojimų ir taikomų bausmių lietuviškoji spauda augo, tuo brandindama lietuvių tautinę savimonę, dėdama tvirtus pamatus moderniai Lietuvos kultūrai ir valstybės atkūrimui. Minint 110-ąsias spaudos draudimo panaikinimo metines prisiminkime vieną žymiausių ir aktyviausių Kaišiadorių krašto knygnešių Praną Zykų (1874-1944).
Pranas Zykus gimė 1874 m. kovo 14 d. Trakų apskrities Kruonio valsčiaus Gegužinio kaime, neturtingų valstiečių Vinco ir Scholastikos (Mackevičiūtės) Zykų šeimoje. Šeima žemės turėjo nedaug – tik 8 hektarus. Gyveno nedideliame namelyje: stogas buvo dengtas ruginiais šiaudais, viduje – plūktinė asla.
Pranukas jau ankstyvoje vaikystėje su kitais kaimo vaikais ganė gyvulius Paviekšnių miškeliuose. Labai mėgo žvejoti. Dabar jau neaišku kada jo sieloje prabudo neeilinis noras kažką kurti, piešti, mokytis. Matyt tuo metu, dar piemenaujant, Pranas ėmė pjaustinėti, drožinėti. Jokios mokyklos arti nebuvo (artimiausiame kaime Sekionyse mokykla buvo atidaryta tik 1906 m., t.y. jau atgavus spaudą). Kaip Pranas išmoko skaityti ir rašyti, kur išmoko piešti ir net tapyti, iki šiol neaišku. Viso to, kaip teigia Zykų šeimos istorijos tyrinėtojas Vytautas Krupoviesas, greičiausiai išmoko Darsūniškio miestelyje, kur nuolat skubėdavo, lėkte lėkdavo.
Darsūniškio bažnyčia
Pranas jau nuo jaunų dienų sekmadieniais ir per atlaidus vis lėkė Darsūniškin – į bažnyčią, o ir taip į miestelį. Ir sako ne tiek tų pamokslų klausė, ne tiek meldėsi, kiek vis žiūrėdavo į šventus paveikslus, susitikinėjo ir bendravo su įvairiais žmonėmis. Po spaudos uždraudimo Darsūniškyje veikė nelegali lietuviška mokyklėlė, nelegalią lietuvišką spaudą platino knygnešių Garmų giminės, gyvenusios kitapus Nemuno, atstovai Simanas, Juozas, Jurgis, Povilas ir Pranas. Darsūniškyje dirbę kunigai Jonas Jotautas ir Povilas Burbulis skatino žmones laikytis blaivybės, o pamokslus sakydavo lietuviškai. Darsūniškis vienu metu buvo tapęs tiesiog knygnešių miesteliu – spaudą platino devyni miestelio ir gretimų vietovių gyventojai. Be abejonės visa tai nepaprastai paveikė jaunąjį Praną Zykų – tik čia jis galėjo išmokti skaityti ir rašyti, nes Gegužinio kaime visi tuo metu gyvenę Zykai buvo beraščiai. Būdamas meninės prigimties, gabus ir imlus paauglys Pranas tik čia galėjo išmokti piešti ir net tapyti. Tik Darsūniškio žmonių laisvės dvasia jį taip paveikė, kad jis pasiryžo eiti sunkiu knygnešio ir daraktoriaus keliu, žadinti savo krašto žmones.

Stogastulpis Darsūniškio knygnešiams atminti
Draudžiamą lietuvišką spaudą P. Zykus pradėjo platinti 1888 metais, t.y. būdamas 14 metų. Pradžioje knygas imdavo iš nepažįstamų pavienių knygnešių, po to jam teko eiti net iki Smalininkų, Eitkūnų (Mažojoje Lietuvoje) ir net iš ten gabentis knygas. Vėliau knygas paimdavo iš artimesnių vietų ar perimdavo jau kitų knygnešių atgabentas knygas. Spaudos P. Zykus gaudavo iš Juozo Kanclerio, taip pat iš Marijampolės knygnešių lietuvninkų ir „Raudonikio” (tikroji pavardė nenustatyta). Parsigabendavo maldaknygių, elementorių, kalendorių, įvairių knygelių, laikraščių, atsišaukimų. Politinio turinio spaudinius dalydavo nemokamai, už maldaknyges ir kitokias knygeles prašydavo sumokėti. Parsineštas knygas P. Zykus slėpdavo prie Viekšnios upės: ąžuolų drevėse, Viekšnios atodangose.

Slėptuvės, kaip pats rašo, būdavo išties įspūdingos – atodangoje įsirengdavo netgi kambarį, kuriame laikė knygas ir literatūrą. Reikėjo saugotis caro žandarų, bet buvo ir kitas priešas – pelės ir žiurkės, kurios daug knygų sugadino. Taip knygnešys P. Zykus draudžiamą lietuvišką literatūrą gabeno apie 15 metų, t.y. nuo 1888 iki 1905 metų. Lietuvišką spaudą platino buvusiuose Kruonio, Jiezno, Žiežmarių valsčiuose. Spaudos gabenimas, platinimas P. Zykui buvo kasdieniniu rūpesčiu, darbu iš idėjos ir vardan Lietuvos.
P. Zykus, pats būdamas savamokslis, taip pat prisidėjo ir prie slaptų lietuviškų mokyklų veiklos, nors čia jis ir nepaliko tokio ryškaus pėdsako, kaip kad knygnešio veikloje. Nuo 1892 iki 1904 m. jis slaptai mokė vaikus ir suaugusiuosius Gegužinio ir Pečiauskų (dabar Prienų r.) kaimuose. Turėdavo 10–15 vaikų.
Kaip jau minėta, P. Zykus turėjo ir meninių sugebėjimų. Apie 1897 m. Darsūniškio bažnyčioje jis nutapė Jeruzalę ir Golgotos kalną bei išdrožė iš medžio didįjį altorių. Dar 1901 m. per Darsūniškį keliavęs to meto aktyvus visuomenės veikėjas Liudas Gira labai nustebo sužinojęs, kad Darsūniškio bažnyčia ištapyta „prasto žmogaus“ ir P. Zykų palygino su garsiuoju Renesanso dailininku Rafaeliu (Raffaello Sanzio da Urbino, 1483 – 1520) (Varpas. 1901. Nr. 9., kalba ir rašyba netaisyta):
„Atėjęs ant šventoriaus pamačiau visą priešakį bažnyčios gražiai nutepliotą. Marmuro stulpai su grimzais nuduoti nieko sau, taip pat gerai išrodo dangus su debesiais užimantis aukštesnią pusę priekio. Trįs juodos juostos, einančios per visą plotį priešakio, dabina dangų, ant jujų geltonoms raidėms parašyti parašai iš Evangelijos, su parodymu, iš kokios Evangelijos, kokio skiriaus ir evangelisto. Parašai geroje lietuviškoje kalboje su š, č, ir puola pirmiausia akisna: galima už tai pagirti Dersuniškių kleboną. Po pat kraigu augštai, ištepliotas kielikas su ostija ir aplink žodžiai: „Gloria in excelsis Deo“. Aš iš pradžios nenorėjau tikėti, kad tai but darbas paprasto žmogelio, be mokslo, bet ką išgirdau nuo savo cicerono [L. Giros palydovas darsūniškietis – V. B.], tą man pasakė ir kiti, kurių klausiau. [...] Tas tepliorius – ukininkas yra Dersuniškių parakvijos ir vadinasi Pranciškus Zikus, turi metų 26, be jokio mokslo, kaip ir kiti kaimo vaikinai, „tiktai žuvavo“, kaip man visi sakė. [...] Gaila butų apleidus tokį genijų (nes kitaip negali praminti Zikų), gaila, kad jis nuvytų, nes gal savo tėvynei garbę atnešti. Kad tai būt Prancijoje ar kur kitur, tuojaus atiduotų jį į mokslą ir gal butų kitas Rapaelius. Kad tai duotų Dievas, kad koks nors iš musų apšviestunų užsiimtų juom, turėtų didelį nuopelną; verta butų, kad kas nors, išmanantis šį amatą, nuvažiuotų tyčia į Dersuniškes ir pažiūrėtų tepliočiaus ir jo triuso. Šelpkite vieni kitą!!!”
P. Zykus dalyvavo ir 1905 m. Didžiajame Vilniaus seime. Jis buvo vienas iš 2000 šio lietuvių suvažiavimo delegatų, išrinktas kaip ūkininkų atstovas nuo Darsūniškio krašto. P. Zykus dar iki Didžiojo seimo dalyvavo pasitarimuose pas Petrą Vileišį, „kur jo [„Vilniaus žinių“ – V. B.] redakcijoj sudarant Komisija, rodos apie 10 ypatu, inėjo p. P. Vileišis, p. J. Basanavičius, J. Vileišis ir kiti darbuotojai...“. Be to, P. Zykus kartu su kitais devyniais lietuvių veikėjais dalyvavo memorandumo Rusijos carui surašyme, kuris buvo išsiųstas į Sankt Peterburgą. Memorandume buvo teigiama lietuvių tautos egzistencija, reikalaujama Lietuvai autonomijos. Paprasto savamokslio kaimo vyro dalyvavimas tokiuose pasitarimuose ir tokių svarbių dokumentų parengime rodo, kad P. Zykus buvo politiškai aktyvus ir situaciją Lietuvoje su-vokiantis bei, svarbiausia, patikimas lietuvis.
P. Zykus ir Didžiajame Vilniaus seime buvo labai aktyvus, jis kalbėjo bent 3 kartus. Pačių kalbų stenogramos nėra išlikę, tačiau, remiantis jo paties pareiškimu, jos buvo labai radikalios ir nepageidaujamos. Tik grįžęs iš suvažiavimo P. Zykus ėmėsi labai aktyvaus ir radikalaus darbo: perteikus Seimo rezoliucijas buvo atlietuvintos, pertvarkytos Darsūniškio, Jiezno miestelių mokyklos. Gretimame dideliame Sekionių kaime buvo sumanyta steigti lietuvišką pradžios mokyklą, kuri buvo atidaryta jau 1906 m. P. Zykus gyventojams aiškino politinę situaciją ir kad susidarius tam tikrai palankiai situacijai reikia perimti valdžią.
Jau prieš Vilniaus seimą P. Zykus caro žandarų buvo sekamas, jo namuose Gegužinio kaime buvo atliktos kratos. 1906 m. prasidėjo jo persekiojimai ir gaudynės. Buvo išleistas net paieškos skelbimas, kuriame už pagautą gyvą ar mirusį Praną Zykų buvo žadama didžiulė 1000 rublių premija: „mano tada gyvenimo dienos buvo suskaitytos, turėjau visokiais būdais slapstytis, keisdamas gyvenimo ir nakvynės vietas. Žiemos laiku, daugiausia teko nakvoti ant sniego. Ir mano tada buvo Sniegas pagalve, o Dangus užklotas...“. 1906 m. spalio mėnesį P. Zykus, gelbėdamasis nuo carinių represijų, iškeliauja į Jungtines Amerikos Valstijas.
Atvykęs į JAV P. Zykus apsigyvena Vakarų Virdžinijos valstijoje, Farmingtono mieste. Įsidarbina anglių kasykloje. Čia 1909 m. gegužės 11 d. yra sunkiai sužeidžiamas, dėl ko visam gyvenimui lieka raišas. Gyvendamas Farmingtone P. Zykus parašo du laiškus dr. Jonui Basanavičiui, kurį pažinojo dar nuo Didžiojo Vilniaus seimo laikų. 1913 m. vasarą J. Basanavičius kartu su Martynu Yču keliems mėnesiams buvo išvykę į JAV. Čia vietos lietuviams skaitė paskaitas, rinko iš jų aukas. Tais ir kitais metais J. Basanavičiui rašytuose laiškuose P. Zykus domėjosi padėtimi Lietuvoje, prašė pasidomėti ar nėra jam, Pranui Zykui, nutraukta dar apie 1905–1906 m. iškelta byla, pagal galimybes aukojo. Vėliau, po trumpo sugrįžimo į Lietuvą 1925 m., P. Zykus apsigyvena Detroito mieste (Ohajo valstija), kur tuo metu buvo gausi lietuvių bendruomenė: buvo nemažai lietuvių įkurtų įmonių, parduotuvių, buvo leidžiami lietuviški laikraščiai, veikė net kelios lietuviškos mokyklos, buvo lietuviškas orkestras, šokių kolektyvas. Nepaisant to, šiame mieste, kaip pats rašo, P. Zykus neturėjo darbo, nieko neužgyveno ir 1930 m. grįžo į Lietuvą.
Tėvynėje Lietuvoje P. Zykus vedė gerokai už save jaunesnę Moniką Augustinavičiūtę, kilusią iš Kruonio valsčiaus, Vilūnų apylinkės. Kaip Didžiojo Vilniaus seimo dalyvis kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentą Antaną Smetoną, kuris jam kaip šio Seimo dalyviui skyrė 8 hektarus ir 86 arus žemės Bačkininkėlių (dabar Prienų r.) kaime. Čia su žmona Monika įsikūrė, bet vaikų jiedu nesusilaukė. Gyventi nebuvo lengva, todėl P. Zykus kreipiasi į valdžios atstovus dėl knygnešio pensijos, kuri jam buvo paskirta 1936 m.
Lietuvą 1940 m. okupavus Sovietų Sąjungai P. Zykus dar gana drąsiai bando išsireikalauti jam mokėti nutrauktos knygnešio pensijos. Bet veltui. Gyvenimas vėl pasunkėja. Praslinkus per Lietuvą Antrojo pasaulinio karo frontui, kurio metu buvo stipriai apgriauta ir jo paties dar jaunystėje puošta Darsūniškio bažnyčia, Pranas Zykus 1944 m. lapkričio 21 d. miršta. Palaidojamas Pakuonio kapinėse.
Idėjai pasišventusio doro lietuvio Prano Zykaus gyvenimas buvo labai prasmingas. Tokį jį pasirinko pats, vedamas sąmoningos pareigos, kad nepaisant visų praradimų, visų persekiojimų, visų nakvynių ant sniego reikia nešti savo žmonėms uždraustas knygas, spaudą, mokyti jų vaikus, aukoti paskutinius dolerius Lietuvos nepriklausomybės priartinimui, nes visa tai yra žinia šviesesnio, geresnio, teisingesnio bei laimingesnio rytojaus ir ateities kartoms. Taigi, pasak V. Krupovieso, knygnešys Pranas Zykus išties ne veltui ėjo šiuo savo erškėčiuotu ir dygliuotu gyvenimo keliu.
Straipsnis parašytas remiantis V. Krupovieso surinkta medžiaga apie knygnešį Praną Zykų, Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma Prano Zykaus knygnešio pensijos byla (LCVA,  f. 1787, ap. 1, b. 188.) ir  Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekoje saugomais dviem dr. Jonui Basanavičiui rašytais Prano Zykaus laiškais (LLTIB RS. F2-1581.).

Rašyti komentarą
  • Kaišiadorių aidai neatsako už komentarų turinį ir jų neredaguoja
  • Kaišiadorių aidai pasilieka teisę pašalinti komentarus, kurie nesusiję su tema, necenzūriniai, pasirašyti kitu asmeniu, reklamuoja, kursto nelegaliems veiksmams ar kitaip pažeidžia LR įstatymus.
  • Už komentarus tiesiogiai atsako juos skelbiantys asmenys, kurie gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn už šmeižikiškus, viešųjų ar privačiųjų asmenų garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius teiginius, smurto kurstymą, raginimus nuversti teisėtą Lietuvos valdžią bei kitokius neteisėtus veiksmus.
  • Kaišiadorių aidai bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis ir jų prašymu suteiks duomenis apie skaitytoją, paskelbusį įstatymus pažeidžiantį komentarą
Vardas:
Komentaras:



Saugumo kodas: Code


Peržiūrėta: 6004

Paskutinį kartą atnaujinta ( 2014 spalio 28, antradienis )